Skaitytojų dėmesiui! Šioje straipsnių serijoje žaidimais vadinami tik kompiuteriniai žaidimai: stalo, vaidmenų, azartiniai ir kiti žaidimai šioje straipsnių serijoje nekonfigūruoja.
Kompiuterinis žaidimas (dar vadinamas video arba vaizdo žaidimu) – tai elektroninėje erdvėje (vadinamoje platforma) esanti programa, kuri, kaip ir paprasti žaidimai, yra laisvalaikio praleidimo būdas. Kompiuteriniai žaidimai turi apibrėžtas, tik juose galiojančias taisykles, žaidėjai yra vertinami ir reitinguojami pagal žaidime esančius matavimo vienetus (patirties taškus, ranką, įgytus žaidimo daiktus ir t.t.).
Pirmieji populiarūs ir iki šiol, ko gero žinomiausiais išlikę žaidimai buvo Pong (teniso žaidimas dviems) ir Pac-Man (labirintinis arkadinis (arkada – įrenginys, kuriame galima žaisti žaidimą) žaidimas). Norint juos žaisti, pirmuoju atveju reikėjo nusipirkti konsolę (kurioje tebuvo vienintelis (!) žaidimas – Pong) arba eiti į žaidimų arkadų salonus ir žaisti metant į aparatą smulkias monetas, kurias keičiant dažnai būdavo sulaukiami ir pikti kasininkių žvilgsniai. Žaidimai nebuvo kiekvienam prieinamas malonumas – o ir ne kiekvienas juos mėgo; jie daugiausia buvo moksleivių ir vienišių laisvalaikio praleidimo forma – tad žmonės, save vadinantys žaidėjais, sulaukdavo ir kreivesnių žvilgsnių, ir apkalbų už nugarų.
To meto arkadiniai žaidimai, kaip ir vinilinės plokštelės, po kurio laiko praradę populiarumą, vėl grįžta į madą – tik šiuolaikinių technologijų apvalkale. Tad jei turite vaikų ir norite jiems parodyti, kad atrodė žaidimai jūsų vaikystės metais – jokių sunkumų ieškant jų nekils, o ir gremėzdiško arkados aparato pirkti neprireiks: galima daug pigiau įsigyti kompaktiško dydžio arkados aparatą.
Šiandien žaidimai yra visai kitokie – vizualizacijos kokybe kone prilygsta tikro pasaulio vaizdui, veiksmas juose dažnai vyksta tame itin detaliai atkurtuose pasauliuose – svetimose planetose, XIX a. Londone ar Las Vegase. Pakito ne tik žaidimai – kito ir jų auditoriją: moksleivių ir vienišių gretas papildė pilnavertį socialinį ir šeimyninį gyvenimą turintys žmonės, o lyčių kiekybinis santykis žaidėjų tarpe pradėjo artėti prie vieneto.
Populiarėjant žaidimams, jie virsta ir vis svarbesne populiariosios kultūros dalimi – jie dažniau tampa pokalbių, diskusijų tema viešosiose erdvėse, jų bendruomenę sudarantys žmonės stovi ant įvairiausių visuomenės laiptelių; žaidimai tampa dar viena jungtimi tarp žmonių.
Tobulėjant ir augant žaidimams, į juos įdedama vis daugiau žmonių darbo – programuotojų, testuotojų, dizainerių, muzikantų; žaidimų kūrimo biudžetas jau siekia iki poros šimtų milijonų dolerių (palyginimui, oskarinio filmo 1917 biudžetas tesiekė 100 mln. dolerių). Šiuolaikinis žaidimas – tai istorija su siužetu, kuri gali paveikti labiau nei geras filmas, muzikinis takelis, kuris puikiai skamba tiek žaidime žingsniuojant tarpekliu, tiek klausant jo atliekamo koncertų salėje ir žaidimo bendruomenės nariai, kurie dažnai tampa artimesniais už kaimynus.
Tad jei žaidimas savyje sutalpina menu laikomus filmą ir muziką – ar jis pats nėra menas, o jo žaidimas laisvalaikiu – žinių plėtimo, saviugdos forma? Šis klausimas ypatingai aktualus tiems, kurie žaidimus laiko antrarūše laisvalaikio forma; jiems ir visiems norintiems ugdyti sąmoningumą žaidimų srityje asmeniškai primygtinai rekomenduoju perskaityti straipsnį apie žaidimą kaip meno forma naujausiame žurnalo Protagonistas numeryje.
Ši straipsnių seriją atsirado juntant poreikį ir gimus idėjai sistemingai ir aiškiai išdėstyti bendruosius pagrindus apie žaidimų pasaulį, rekomenduoti papildomus informacijos šaltinius; apšviesti žinių norinčius, bet neradusius skaitytojus, o išmanantiems – priminti tai, kas buvo primiršta. Šios serijos tikslas – supažindinti skaitytoją su žaidimų pasauliu: nesvarbu, ar žengiantį pirmuosius nedrąsius žingsnius nepažįstamame, iš pažiūros baugiame pasaulyje, ar norintį neatsilikti nuo populiariosio kultūros pulso bei suprasti tai, kuo užsiima jų vaikai vakarais prie kompiuterio – juk žinių niekada nebus per daug.
Malonaus skaitymo!
